Ķintu gerai

Šulinys buvo pastatytas nežinomais laikais, o didžiausi akmenys, sudarantys šulinio rentinius, siekia beveik 2 metrus ilgio. Šulinio skerspjūvis yra kvadratinis, jo kraštinės ilgis – 1,25 metro. Iki XIX a. vidurio šioje vietoje stovėjo valstiečių sodyba – Ķintės. Šulinys vertinamas tiek kaip galimai sena kulto vieta, tiek paprasčiausiai kaip paskutinis liudijimas apie kadaise galingą ūkį.

Prieš maro laikus Aizputės apylinkėse gyveno stipruolis vardu Ķintė. Jis galėjo skaldyti ir gludinti milžiniškus akmenis, kuriuos parsigabendavo prie savo namų rogėmis, į kurias buvo įkinkyta balta kumelė. Jis statė savo pastatus ant didžiulių akmenų ir tokiomis pat uolomis aptvėrė savo laukus. Kartą, susipykęs su Liepojos pirkliu, Ķintė įkėlė milžinišką akmenį į vežimą ir vežė jį į miestą, kad nuridentų priešais pirklio parduotuvės duris. Tačiau miestiečiai, bijodami dėl tilto tvirtumo, neleido jam pervažiuoti, todėl Ķintė buvo priverstas palikti akmenį prie kelio į Grobiną, kur šis akmuo vis dar guli ir stebina praeivius.

Yra pasakojimų ir tikrų liudijimų apie tai, kad šioje vietoje buvo Ķintės sodyba, kurios pastatai ir tvoros buvo pastatyti iš didelių ir labai masyvių akmenų. Deja, XIX a. viduryje, statant netoliese esančią Dzērves dvarą, Ķintės namai buvo nugriauti, o akmenys panaudoti dvaro pastatų statybai. 1975 m. Ķintės senovinė gyvenvietė buvo archeologiškai tiriama ir nustatyta, kad ji buvo apgyvendinta XVII–XIX a. Tačiau nėra tiksliai žinoma, ar būtent tuo laikotarpiu buvo atlikti masyvūs statybos darbai su dideliais akmenimis, kurie išliko tik šulinio vietoje. Pasakojimai leidžia manyti, kad Ķintės sodyba gali būti dar senesnė nei XVII a. Bet kokiu atveju, žmonės vis dar pasakoja istorijas apie stipruolį Ķintę, kuris atliko didžiulius darbus, turėdamas vienintelę pagalbininkę – savo baltą kumelę.

Agris Dzenis:
„Baltijos vokiečių intelektualų aprašymai dažnai yra išsamiausi arba net vieninteliai liudijimai apie vėliau dingusius objektus. Lestenės kunigas, latvių žurnalistikos pradininkas Karlis Frīdrihs Vatsons apžiūrėjo ir iš dalies išmatavo didžiausią Latvijos megalitinę struktūrą – akmenų konstrukcijas Ķintės sodyboje dabartiniame Cīrava parapijoje, Aizputės regione. XIX a. viduryje Dzērves dvaro baronas įsakė perkelti Ķintės sodybą į kitą vietą, o beveik visi akmenys buvo panaudoti naujojo dvaro pastatų statybai. Išliko tik šulinys, kuris vis dar stebina savo masyviais granito rentiniais.

Vatsono paskaita „Apie Dzērves Ķintės sodybą“ buvo perskaityta Kuržemės literatūros ir meno draugijoje 1819 m. birželio 2 d.

Remiantis Vatsono surinktais pasakojimais, prieš maro laikus čia gyveno stipruolis vardu Ķintė. Jis galėjo transportuoti milžiniškus akmenis, naudodamas tik vieną baltą kumelę, ir pastatė visus savo namus bei laukų tvoras iš šių didžiulių uolų. Kartą, susipykęs su Liepojos pirkliu, Ķintė su kumelės pagalba vežė milžinišką akmenį į miestą, kad užblokuotų pirklio namo duris. Miestiečiai, bijodami, kad vežimas su akmeniu sugrius tiltą, neleido jam įvažiuoti, todėl Ķintė paliko akmenį prie kelio iš Bārtos į Grobiną, kur akmuo guli ir šiandien.

Vatsons kartu su Cīrava parapijos kunigu Valteriu apžiūrėjo akmenų sankaupas prie Ķintės sodybos. Visi pastatai turėjo aukštus pamatus, pastatytus iš milžiniškų lauko akmenų. Aplink gyvenamąjį namą buvo išdėstyti plokšti akmenys, kurių skersmuo siekė 3–4 pėdas (apie 1,1–1,3 m). Rūsyje buvo krosnis, einanti per visą pastatą. Laiptai į rūsį, grindys ir sienos buvo iškaltos iš tašytų akmenų, taip pat ir prieangiai bei vežiminės grindys. Atskirai nuo kitų pastatų stovėjo maža klėtis su 3 pėdų (apie 1 m) aukščio pamatais iš didelių akmenų. Pasakojama, kad šioje klėtyje vasaromis gyveno stebuklingas vyras Ķintė.

Netoli klėties buvo neįprastai pastatytas šulinys: jis buvo kvadratinės formos, kurio kraštinės siekė 4 pėdas (apie 1,7 m), o rentiniai sudaryti iš didelių, plokščių akmenų. Dauguma jų dengė 12–16 kv. pėdų (apie 2 kv. m) plotą. Netoliese buvo didelių akmenų sudarytas ir žemėmis užklotas nutekamasis kanalas, kuris pavasarį ir rudenį nukreipdavo perteklinį vandenį. Sode stovėjo daugybė 2–3 pėdų (0,6–1 m) storio plokščių akmenų, naudojamų kaip pagrindai bičių aviliams. Keli šimtai žingsnių nuo namų gulėjo dar apie 100 didelių, plokščių akmenų, iš kurių kai kurie buvo 3 pėdų (1 m) storio – ant jų anksčiau stovėjo Ķintės aviliai. Prie kluono durų buvo didžiuliai plokšti akmenys, vienas jų siekė 6 pėdas (apie 2,6 m) skersmens su poliruotu viduriu. Kieme taip pat buvo nedidelis akmenimis grįstas tvenkinys, kurio įrengimas, regis, liko nebaigtas.

Monumentali lauko tvora prasidėjo už 40 pėdų nuo kiemo vartų ir tęsėsi 170 žingsnių, tada pasuko beveik stačiu kampu ir tęsėsi dar 217 žingsnių iki eglės miško. Tvora buvo pastatyta iš labai didelių akmenų: didžiausi jų siekė 7–8 pėdas (apie 2,2–2,6 m), o vidutiniai – 4–5 pėdas (apie 1,3–1,7 m) aukščio. Visi dideli akmenys buvo pastatyti vertikaliai ant pagrindo, sudaryto iš mažesnių akmenų. Kadangi akmenys nebuvo sujungti skiediniu, daugelis jų jau buvo nuvirtę. Kitoje lauko pusėje buvo nebaigta akmeninė tvora, kurios ilgis siekė 42 žingsnius. Bėgant metams daugybė akmenų buvo išvežti kaip statybinė medžiaga. Įdomu tai, kad apylinkėse didelių akmenų nerasta. Namų viduje buvo parodyti du rąstai su lenktais galais, naudoti akmenims transportuoti. Kai kurie didžiausi akmenys siekė 140 kubinių pėdų tūrį, daugelis – 120–125 kubines pėdas.

Vatsons spėjo, kad senovėje Ķintėje galėjo būti vaidilutės gyvenvietė. Plokšti akmenys toliau nuo sodybos galėjo būti aukojimo vieta, o prieš maro laikus stiprus valstietis senovinius akmenų statinius pritaikė savo reikmėms.“