Priekulės Ikaras
1670 metais Priekulės dvaro kalvis pirmą kartą bandė skristi oru ir pasiekti Skuodo kaimą. Už šį žygdarbį baronas Korfas buvo pažadėjęs jam 500 auksinių dukatų.
Kalvis, dažnai vadinamas Edas Varaceplis arba Dzelzceplis pagal savo kalvės vietą, buvo gerai žinomas dėl savo drąsaus plano. Skrydžio dieną į Priekulę susirinko daug aplinkinių gyventojų, tarp jų ir Grobinės hercogo amtmanas su raiteliais, kuris grasino kalvį įkalinti už jo neapgalvotą ir bedievišką sumanymą.
Barono Korfo apsaugotas, kalvis pritvirtino prie savęs, atrodė, tvirtus didelius drobinius sparnus ir mažą dėžutę ant krūtinės, kuri juos laikė. Savo skrydį jis pradėjo nuo Priekulės bažnyčios bokšto viršūnės, kurią pats buvo pastatęs. Daugelio susirinkusiųjų nuostabai, jis drąsiai pakilo į orą, nuskriejo beveik dvi varstus, bet nukrito ir susilaužė koją.
Priekulės apylinkių žmonėms kalvis buvo tikras didvyris, tačiau kiti jį laikė bedieviu ir reikalavo teisti. Baronas Korfas gynė savo dvaro kalvį. Po skrydžio Korfas paskelbė kalvį esant Lenkijos karaliaus apsauga ir rudenį stiprios apsaugos lydimas išvežė jį į Vilnių.
Tačiau prie Lietuvos sienos kalvio palydą užpuolė Grobinės kapitono raiteliai. Kalvis buvo sugautas ir išvežtas į Grobinę, kur jam buvo pateikti kaltinimai erezija, jis buvo pasmerktas kaip raganius ir velnio sąjungininkas bei sudegintas ant laužo.
Nepaisant tragiškos jo pabaigos, daugelis žavėjosi kalvio drąsa ir ryžtu – gebėti pakilti sparnais, laisvai skristi kaip paukštis ir tikėti savo svajone...